Ukrainian English

У Польщі вийшла збірка вибраних віршів Андрія Любки

23 липня 2021
Новини

Łódzkie lipcowe premiery – Andrij Lubka

 


Nakładem Domu Literatury w Łodzi ukazał się tom poetycki Andrija Lubki Nieudane próby samobójstwa (przekład Bohdan Zadura). Książkę można nabyć w EMPIKACH razem z nr 2/2020 „Tygla Kultury”. 

 

 
 


 
 
Коментар автора: 
Ну нарешті!
У видавництві Dom Literatury w Łodzi вийшла книжка моїх вибраних віршів "Nieudane próby samobójstwa" (Невдалі спроби самогубства) у перекладі Богдана Задури!
Точніше кажучи, дві книжки - бо збірка існує в білій і чорній версіях ????
Чому нарешті? Бо жодну книжку я так довго не чекав, жодна збірка не мала стільки пригод і навіть одне диво!
Річ у тому, що Богдан Задура переклав її ще в 2012 році, в 2013 році почалися пошуки видавця. І видавець знайшовся, книга мала вийти в лютому 2015 року (у Польщі в книжок є день "прем'єри" - коли вони одночасно з'являються в магазинах по всій країні). Я навіть гонорар за неї отримав. Але книжка не вийшла, бо видавець щось намахлював у своїх проектах, отримав грант, але виявилося, що за умовами гранту він не має права книжку продавати - тільки роздавати. Я був категорично проти, бо "роздана" книжка нікому не потрібна, її немає в книгарнях і ставлення до неї, як до непотрібної листівки на пішохідному переході. Але контракт був підписаний на 5 років - тому аж 2020 року видання книги в іншому видавництві було заблоковано. Як на мене, це унікальна історія, бо зазвичай поети отримують книгу, але не отримують гонорару - а в мене було навпаки ????
Унікальна ця книжка ще й тим, що вона вийшла тоді, коли я вже давно не пишу віршів. А серед інших країн мої вибрані вірші виходили тільки в Австрії (збірка "Notaufname", Інсбрук, 2012).
Я дуже тішуся, що книга вийшла саме в Лодзі, бо це одне з моїх улюблених польських міст і перше польське місто, куди мене запросили на літературний фестиваль ще в далекому 2009 році. Дружба з поетом і директором театру Здзіславом Яскулою і його дружиною Славою Лісєцкою не раз приводила мене в це місто, тому я маю з нього безліч приємних спогадів, найкращі з яких про рікшу Пйотрковською ????
Хочу щиро подякувати редактору Maciej Robert, без зусиль якого цієї книжки не було б.
Купити книгу можна у всіх Empikach у комплекті з журналом Tygiel Kultury (14,99 zl)
До речі, вам яка версія більше подобається - чорна чи біла?
 

"Дикий театр" покаже прем'єру вистави "Карбід" за романом Любки (Київ)

29 червня 2021
Новини

У "Дикому театрі" (Київ) 18 та 19 липня відбудуться прем'єрні покази вистави "Карбід" за однойменним романом Андрія Любки. Режисер постановки - Олексій Доричевський. 

КАРБІД

Андрій Любка/ Олексій Доричевський

“Карбід” – вистава за мотивами роману Андрія Любки

Анотація: Після падіння у відкритий каналізаційний люк, учителю історії Тису приходить ідея як об’єднати Україну та ЄС. Треба збудувати тунель, провести всіх українців у ЄС, і ЄС нічого не залишиться, як прийняти Україну до свого складу. Тис йде з цим планом  до місцевих бізнесменів-контрабандистів, їм ідея подобається, але не з патріотичних міркувань. Щоб почати будівництво – потрібно домовитись з місцевою адміністрацією. Та дає згоду на будівельні роботи, але під виглядом спорудження фонтану до незалежності України. У всіх учасників задуму є свої інтереси, і згодом мрійливий Тис стає незручним.

ТИС – Олег Головко, Дмитро Завадський
ІКАР – Андрій Кронглевський, Олександр Рудько
МІРЧА – Володимир Канівець, Володимир Кравчук
ЗОЛТАН- Денис Пасєчний, Сергій Солопай
ИЧІ – Руслан Ярошенко, Євгеній Ковальчук
МАРІЧКА – Тетяна Круліковська, Оксана Цимбал
ДОКТОРША – Ганна Абрамьонок, Лі Берлінскька
СЕКРЕТАРША – Марина Сердешнюк, Єлизавета Цілик
ІГОР ЛЯХ – Олексій Жмурко, Ігор Білиць

коли

НД18

липня

 

20:00 | Курені

ПН19

липня

 

20:00 | Курені

команда

Автор

Андрій Любка

Режисер

Олексій Доричевський

Художниця

Олеся Головач

Продюсер

Олексій Жмурко

Асистентки режисера

Діана Коваленко, Валерія Тягун

 

Замовлення книжок Андрія Любки з автографом -- онлайн!

24 червня 2021
Новини

 

Бажаєте придбати книжку Андрія Любки й отримати автограф? Хочете зробити елегантний подарунок собі чи близьким на свята? Тепер це можливо всього за дві хвилини: заповнюєте форму онлайн, оплачуєте замовлення банківською карткою або через термінал, і вже за кілька днів отримуєте покупку Новою Поштою у будь-якому куточку України!

Лінк для замовлень: 

ЗРОБИТИ ЗАМОВЛЕННЯ КНИЖОК АНДРІЯ ЛЮБКИ ОНЛАЙН

 

 

 

Andrij Lubka: "Wielokulturowość Zakarpacia to mit"

14 червня 2021
Новини

Wielokulturowość Zakarpacia to mit

"Zakarpacie to zapomniana przez Boga i ludzi kraina. Tam przygraniczna kontrabanda sprzyja integracji lepiej niż rady i pomysły Unii Europejskiej." Tak pogranicze słowacko - ukraińskie opisuje ukraiński poeta, pisarz i tłumacz Andrij Lubka. Autor niedawno wydanej po angielsku powieści o przemytnikach Karbid w rozmowie z Nikodemem Szczygłowskim ocenia, że wielokulturowość Zakarpacia powoli zanika i staje się mitem.

Na początku ubiegłego roku spotkaliśmy się w Użhorodzie. Mówiłeś mi wówczas, że z okien twojego mieszkania widać las po słowackiej stronie granicy. Co dla ciebie osobiście oznaczało zamknięcie granic, które naznaczyło niemal cały 2020 r.?

Pomijając wiele innych aspektów, jak chociażby to, że udało mi się dokończyć wiele zaplanowanych spraw, na które wcześniej notorycznie brakowało czasu, uświadomiłem sobie, że jest mnóstwo rzeczy, których obecność lub ich brak odczuwa się na poziomie zwykłego życia codziennego. Kiedy mieszkasz na pograniczu, jesteś do nich po prostu przyzwyczajony i zaczynasz zauważać dopiero, gdy ich zabraknie.

Odległość od mojego domu do granicy wynosi zaledwie 2 km, kolejne 7 km – do miejscowości Orechová po słowackiej stronie. Mają tam takie fajne miejsce, gdzie dotąd zawsze kupowałem po bardzo atrakcyjnej cenie i przywoziłem do domu w znacznych ilościach wino szczepu blaufränkisch, na Słowacji zwanego frankovka modrá. Teraz nie mam takiej możliwości.

(fot. Nikodem Szczygłowski)


Latem ubiegłego roku uświadomiłem sobie, że zabrakło mi tak prozaicznych rzeczy jak bielizna i skarpety, które wcześniej zazwyczaj kupowałem przy okazji w którymś z wielkich sklepów z ubraniami na Słowacji lub Węgrzech. Okazało się, że nawet nie wiem, gdzie w Użhorodzie miałbym zrobić takie zakupy, gdyż od dawna – co najmniej od 10 lat – kupowałem to wszystko za granicą. Stało się to już po prostu przyzwyczajeniem – jedzie się np. na weekend do basenów termalnych na Węgry i przy okazji robi się zakupy – pastę, ser, oliwę etc. Zazwyczaj wystarczało mi wszystkiego do następnego wyjazdu i nie było potrzeby kupowania tego na miejscu.

Bliskość granicy to także inne aspekty aktywności mieszkańców, m.in. kontrabanda. Właśnie temu zjawisku poświęciłeś zresztą swoją pierwszą – i jak dotąd najbardziej popularną – powieść Karbid, która całkiem niedawno została przetłumaczona i wydana również po angielsku.

Sukces Karbidu również dla mnie był wielce niespodziewany. Pisząc tę powieść, nie stawiałem przed sobą jakichś szczególnych celów, po prostu był to sposób na uwolnienie się od idei opisania zakarpackości, uciekając się do własnych obserwacji i doświadczeń, które wciąż mnie wówczas prześladowały. Okazało się jednak, że treści, które zawarłem w tej książce – mimo braku jakiegoś głębszego przesłania filozoficznego – są zrozumiałe dla ludzi daleko spoza obszaru Zakarpacia i Ukrainy. Dlaczego? Właśnie z powodu zjawiska przemytu.

Przemyt jest zjawiskiem uniwersalnym. Czy na Zakarpaciu ma własną specyfikę?

Opisując półświatek szmuglerów i drobnych cwaniaczków, pisałem w sposób oczywisty o Zakarpaciu – zapomnianej przez Boga i ludzi krainie, która nie istnieje w świadomości przeciętnego czytelnika. Spójrzmy na historię – nigdy w ciągu swoich dziejów Zakarpacie nie odgrywało jakiejś znaczącej roli, były to zawsze peryferia, niezależnie od kraju, w którym się ten region znajdował. W składzie Królestwa Węgier była to odległa, górzysta kraina, którą wyróżniał brak infrastruktury, zamieszkała przez biedny, zacofany lud. W międzywojennej Czechosłowacji natomiast był to rodzaj namiastki „dzikiego Wschodu”, czeski pisarz Ivan Olbracht nieprzypadkowo właśnie tu umiejscowił akcję swojej powieści Nikola Šuhaj loupežnik [1933 r., wyd. pol. Mikoła Szuhaj, Zbójnik, tłum. H. Gruszczyńska-Dubowa, 1949 – przyp. N.S.]. Stworzony w ten sposób mit dzikich i nieokiełznanych wschodnich kresów na długo zakorzenił się w czeskiej i słowackiej literaturze. Czesi dotąd przyjeżdżają do nas, zachęceni m.in. lekturą Olbrachta w dzieciństwie, spragnieni odnalezienia klimatów, o których pisał.

Później z punktu widzenia Moskwy były to dalekie peryferia ZSRR; niewiele się zmieniło pod tym względem zresztą również z punktu widzenia Kijowa w niepodległej Ukrainie.

 

Zakarpacie znajduje się gdzieś, hen daleko – „za Karpatami”, jest to region, który długo pozostał niemal nietknięty przez uprzemysłowienie i urbanizację. W wielu górskich miejscowościach ludzie wciąż kultywują dawny sposób życia, oparty m.in. na tradycyjnym lokalnym wytwórstwie. Ze względu na nieprzyjazne warunki wielu ludzi poszukuje więc zarobków poza obrębem Zakarpacia, a pozostali sięgają po możliwości, które mają na miejscu i które im stwarza m.in. właśnie bliskość granicy.



Opisując ten mały zakarpacki świat, byłem przekonany, że jest to wyłącznie lokalny temat, jednak podczas mojego pobytu w USA miałem spotkanie z czytelnikami w Los Angeles, które uświadomiło mi, że się myliłem. Wyobraź sobie – do słonecznej i zamożnej Kalifornii przyjeżdża jakiś facet z nie wiadomo jakiego zadupia i opowiada jakieś niestworzone historie o jakichś złotozębych przemytnikach, co to przez granicę przerzucają papierosy. Okazało się jednak, że mieszkańcom Kalifornii ten temat jest bardzo bliski – ze względu na podobne doświadczenia wynikłe z bliskości granicy z Meksykiem. Ci ludzie mieszkają w świecie pogranicza, który rządzi się własnymi prawami – podobnymi wszędzie, gdzie istnieją „twarde” granice.

(fot. Nikodem Szczygłowski)


Tak jest wszędzie, gdzie tylko są ku temu odpowiednie warunki. Mało tego, zjawisko przemytu wpływa na kształtowanie się odpowiednich nawyków społecznych i kulturowych. Przykładowo w polszczyźnie funkcjonuje termin „mrówka” na określenie człowieka, który codziennie pieszo przenosi przez granicę jakąś niewielką dozwoloną ilość towaru, w języku ukraińskim mamy natomiast odpowiednik – tzw. pidżak, czyli człowieka, który nie tylko przenosi towar w kieszeniach przysłowiowej marynarki, ale też przykładowo deklaruje na siebie towar w imieniu tego, kto go ma ponad dozwoloną normę – w ten sposób unika się płacenia cła.

Można byłoby pomyśleć, że jest to temat poniekąd wstydliwy dla nas, Ukraińców. Lecz z kontrabandą jest jak z seksem lub tangiem – do tego trzeba dwojga. Z tego punktu widzenia nie ma istotnej różnicy pomiędzy przykładowo Ukraińcami i Słowakami z drugiej strony granicy, gdyż wspólnie organizują cały proces, logistykę etc. Gdyby było inaczej, całość byłaby skazana na niepowodzenie.

Powiem więcej, odkładając na bok należytą ocenę kryminalnego charakteru tego zjawiska, przemyt na chwilę obecną stanowi właściwie najlepiej funkcjonujące narzędzie europejskiej integracji Zakarpacia. Brzmi niezwykle? A jednak jest to proces, który w odróżnieniu od rozmaitych pisanych w Brukseli programów integracyjnych rzeczywiście działa i stwarza zażyłe relacje między ludźmi po obu stronach granicy. Współdziałając ze sobą w celu umożliwienia szmuglu przez granicę i czerpania zysku z tego tytułu, umowny Ukrainiec Andrij i umowny Słowak Janko nierzadko nawiązują ze sobą prawdziwe przyjaźnie i są znacznie lepiej zorientowani w sytuacji u sąsiadów zza między niż oficjalne instytucje.

Z tego punktu widzenia kontrabanda zasługuje na uwagę jako zjawisko, które ma również nieoczekiwanie pozytywny wymiar.

W jednym ze swoich esejów pisałeś o wielokulturowości Zakarpacia. Region dość zwarcie zamieszkuje mniejszość węgierska, poza tym są też m.in. Rumuni, Słowacy i Romowie. We wspomnianym tekście stawiasz jednak tezę, że w praktyce nie występuje tu wzajemne przenikanie się kultur, gdyż wszyscy żyją w obrębie własnego języka i kultury, niewiele interesując się sąsiadami. Czy wciąż tak jest i czy coś się zmienia w tym zakresie?

Jest to pewien proces, który postępuje.

Przede wszystkim musimy pamiętać o kontekście tego zjawiska. W Ukrainie przodują pod tym względem mieszkańcy Galicji, którzy uważają swój region za rodzaj ukraińskiego Piemontu, twierdzą, że jest najlepszą, najbardziej ukraińską i europejską częścią Ukrainy, gdzie w największym stopniu zachowały się tradycje, reprezentowana jest kultura etc. Ale również mieszkańcy Zakarpacia nie są całkowicie pozbawieni zbliżonego sposobu myślenia – ze względu na nasze doświadczenia historyczne w składzie Królestwa Węgier, cesarstwa Austro-Węgier i międzywojennej republiki Czechosłowacji.

 

Częstokroć uważamy, że jesteśmy lepsi, ciekawsi, bardziej tolerancyjni, europejscy i kulturalni niż mieszkańcy innych regionów, w szczególności położonych w centrum, a zwłaszcza na wschodzie Ukrainy. Ten stereotyp na Zakarpaciu był powielany od lat, nawet nieodłącznym elementem szkolnych apeli stały się przemówienia o wielokulturowości i tolerancyjności naszego regionu.

Powiem krótko – wszystko to jedno wielkie kłamstwo.


W odróżnieniu od Galicji, gdzie nie ma już obecnie znaczących skupisk mniejszości narodowych, z wyjątkiem stosunkowo już nielicznych i w większości zukrainizowanych Polaków, na Zakarpaciu spotkanie z „obcym” ma wymiar bardziej codzienny. Okolice Berehowa (po węgiersku Beregszász) oraz cały region wzdłuż biegu rzeki Cisy są zwarcie zamieszkane w większości przez Węgrów, którzy na co dzień używają swojego języka – który siłą rzeczy jako niesłowiański jest niezrozumiały dla pozostałych. Ich oczywista obcość wpływa na to, że lubimy powtarzać o rzekomej wielokulturowości Zakarpacia, co jednak nie odpowiada rzeczywistości. W istocie najbardziej wieloetnicznym regionem Ukrainy jest Besarabia na południu obwodu Odeskiego, która – zamieszkała przez przedstawicieli większej liczby rozmaitych narodowości – jest istną mieszanką etniczną. Jesteśmy zbyt zarozumiali i nie zauważamy tego, że Zakarpacie, nie zważając na rzeczywistą obecność mniejszości narodowych, na co dzień wcale nie jest wielokulturowe. Nie jest przede wszystkim dlatego, że prawie nie komunikujemy się między sobą, nie znamy kultury Węgrów, Słowaków i Rumunów, którzy mieszkają obok nas, albo znamy ją bardzo słabo i powierzchownie. Jedynym wymiarem prawdziwego przenikania kultur pozostaje chyba tylko gastronomia. Chętnie wszyscy przyrządzamy i spożywamy potrawy węgierskie, rumuńskie i również te typowe dla kuchni żydowskiej, jak np. czulent. Miejscowi Węgrzy z kolei chętnie gotują barszcz, chociaż zgodnie ze stereotypem musieliby raczej woleć bogracz.

Nie mamy natomiast podobnych przykładów na płaszczyźnie kultury, przede wszystkim ze względu na zaczajony podświadomy lęk o podłożu szowinistycznym. Przykładowo w Wynohradowie (który do 1946 r. nazywał się Sewlusz, po węgiersku Nagyszőlős), gdzie dorastałem, lata dziecięce spędził wybitny kompozytor węgierski Béla Bartók. Wspominam tę postać w wielu swoich utworach, np. w Karbidzie jego nazwisko nosi jeden z bohaterów powieści – burmistrz miasteczka Wedmediw. Béla Bartók jest właściwie najbardziej znaną w świecie postacią związaną z Zakarpaciem, właśnie tutaj w wieku 11 lat zagrał swój pierwszy koncert w gimnazjum miejskim Sewlusza, tu stworzył swoją pierwszą własną kompozycję, Bieg Dunaju. Dyrekcja sewluskiego gimnazjum przyznała mu stypendium, aby mógł kontynuować naukę w Bratysławie, gdzie później stał się sławny. Miejscem pierwszego triumfu Bartóka jest jednak właśnie dzisiejszy Wynohradiw.

Postać kompozytora w mieście nie jest natomiast jak dotąd w żaden sposób upamiętniona – nie ma np. festiwalu muzycznego jego imienia, nie ma trasy turystycznej poświęconej Bartókowi. Dlaczego? Myślę, że na poziomie podświadomości miejscowi mieszkańcy obawiają się mówić o Bartóku, o jego współprzynależności do tego miasta, bo może to wywołać jakieś węgierskie resentymenty. Być może te obawy są słuszne, gdyż polityka, którą Viktor Orbán prowadzi na Zakarpaciu, może uzyskać w ten sposób dodatkowy argument w postaci kolejnego świadectwa odwiecznej węgierskości tych ziem. W tym przypadku działałoby to raczej na szkodę Zakarpacia, niż sprzyjało jego stabilności i rozwojowi.

Właśnie dlatego ludzie unikają podobnych tematów, chociaż akurat postać Bartóka powinna napawać nas dumą, gdyż należał do nielicznych znanych w świecie Węgrów, a ponadto publicznie odmówił współpracy z reżimem Miklósa Horthy’ego podczas wojny i wskutek tego wyemigrował do USA. Dziś jednak Béla Bartók pozostaje wielkim nieobecnym na Zakarpaciu, jego utwory nie są grane w filharmonii w Użhorodzie – w imię tego, aby nie budzić zjawy przeszłości i na wszelki możliwy sposób unikać konieczności mówienia o węgierskim pierwiastku kulturowym, który w ciągu dziejów przecież tu dominował.

Tak właśnie wygląda wieloetniczność w praktyce – wolimy o pewnych rzeczach nie mówić, żeby unikać trudnych tematów. Tak samo wolimy nie mówić, gdzie znikli Żydzi, którzy tu mieszkali, kto przejął ich majątki, kto zajął ich mieszkania etc. A przecież stanowili w Użhorodzie niemal jedną trzecią ludności, a w Mukaczewie nawet większość. Co się z nimi stało? Jak doszło do tego, że ich sąsiedzi tak niemrawo (jeśli w ogóle) wystąpili w ich obronie? Czy ktoś przynajmniej próbował ochronić ich przed wywózką? Czy brak odpowiedzi na wszystkie te pytania świadczy o naszej wielokulturowości? W naszej społeczności brak nawet dyskusji na ten temat.

Andrij Lubka (ur. 1987) – poeta, pisarz i tłumacz. Ukończył m.in. ukrainistykę na Uniwersytecie w Użhorodzie oraz bałkanistykę w Instytucie Studiów Wschodnich w Warszawie. Wydał kilka zbiorów wierszy i esejów oraz powieści Karbid (w 2015 r. nominowaną do nagrody Angelus), Mała powieść ukraińska oraz Twoje spojrzenieCio-Cio-San. Jego utwory zostały przetłumaczone na kilkanaście języków, w tym polski. Przekłada prozę i poezję z polskiego, serbskiego i chorwackiego na ukraiński. Mieszka w Użhorodzie.


Dlatego właśnie postawiłem prostą tezę, o której wspomniałeś – nasza wielokulturowość przejawia się raczej w postaci braku kultury. Łączy nas nie to, co wiemy o węgierskim poecie Sándorze Petőfim czy na temat muzyki węgierskiej, lecz raczej to, czego o tym nie wiemy. To właśnie wspólny dla nas wszystkich odpowiedni poziom braku kultury, nieodpowiedzialny stosunek do dziedzictwa historycznego i zachowanych zabytków, ruin zamków, brak świadomości ekologicznej i dbania o środowisko oraz inne podobne zjawiska są tym, co łączy nas naprawdę. Moim zdaniem właśnie ten brak kultury będzie się miał całkiem dobrze również w najbliższej perspektywie czasowej. Jeśli spojrzymy na 30 lat niepodległej Ukrainy, to z łatwością zauważymy, że mniejszości stają się mniejsze, stopniowo są rozmywane. W przypadku Zakarpacia mamy do czynienia z bardzo konkretnym zjawiskiem demograficznym – wielu etnicznych Węgrów uzyskuje węgierskie paszporty i wyjeżdża. Z biegiem czasu Zakarpacie będzie więc stopniowo stawało się coraz bardziej jednolite narodowościowo. Obawiam się, że to nieodwracalny proces.

Zrodlo: Nikodem Szczyglowski, Nowa Europa Wschodnia 

 

Andrijus Liubka: „Užkarpatėje gimusios istorijos gali sudominti visą pasaulį“

07 травня 2021
Новини
Andrijus Liubka: „Užkarpatėje gimusios istorijos gali sudominti visą pasaulį“

× Nikodem Szczygłowski

Andrijus Liubka (g. 1987) – Užhorode gyvenantis ukrainiečių poetas, romanistas ir vertėjas. Baigė Ukrainos kalbos ir literatūros studijas Užhorodo universitete ir Balkanų studijas Varšuvos universitete. Išleido 3 poezijos rinkinius, 4 trumpos prozos ir esė knygas, 3 romanus ir vieną negrožinės kelionių prozos knygą. Romanas „Karbidas“ 2015 m. tapo Vidurio Europos literatūros apdovanojimo „Angelus“ finalininku.

Su Andrijumi pirmą kartą susitikau pernai Užhorode, kuriame ieškojau praeities ženklų – dingusios Čekoslovakijos pėdsakų. Ir radau: tarpukariu statytų administracinių pastatų ir gatvių stilius, net grindinys priminė atokiau nuo turistinio centro esančius Prahos rajonus. And­rijaus proza taip pat savitai susijusi su Užhorodo gatvėmis. Sodri kalba, gyvas stilius, vaizdingi aprašymai ir subtilūs potėpiai lyg Čekoslovakijos laikus menantis miesto grindinys meistriškai sujungia pasakojimo paveikslą. Su rašytoju kalbėjomės apie Užkarpatės praeitį ir dabartį, kontrabandą, uždarytas sienas, keliones ir Lietuvą.


Andrijus Liubka. Chrystynos Pošeliuznos nuotrauka

Kai lygiai prieš metus susitikome Užhorode, sakei, kad pro tavo buto langus matyti miškas Slovakijos pusėje. Praėję metai parodė, ką reiškia sienų uždarymas – visi tą pajuto, ypač ES nepriklausančių šalių, taip pat ir Ukrainos, gyventojai. Ką sienų uždarymas reiškia tau?

Labai keista būsena, paskutinį kartą taip užblokuotas buvau tikriausiai vaikystėje, kurią praleidau Vinohradove, esančiame prie sienos su Vengrija – tos sienos tuomet negalėjau peržengti. Suaugęs, po studijų svetur ir daugelio kelionių, nusprendžiau grįžti gyventi į Užkarpatę ir įsikurti Užhorode visų pirma dėl logistikos. Gyvendamas čia galiu mėgautis įvairiais pasienio privalumais – nuo kelionių ir ranka pasiekiamų užsienio kurortų iki galimybės nuvykti į netolimuose užsienio miestuose vykstantį koncertą ar prekybos centrą. Todėl dabartinis laikas man keistas, bet stebėtinai produktyvus. Tik dabar supratau, kiek užtrukdavo mano kelionės, taip pat ir darbinės – literatūros skaitymai, dalyvavimas diskusijose, festivaliuose ir pan. Praėjusiais metais nuveikiau, ko gero, dvigubai daugiau nei ankstesniais. Sienų uždarymas suteikė galimybę susikaupti darbui ir sugrąžino savotišką nostalgišką romantinę būseną, kai daugiau svajoji apie keliones, užuot keliavęs. Dažnai pagalvoju, kur keliausiu pirmiausia, kai atsivers sienos. Tuomet suprantu, kokios svarbios man buvo kelionės. 

Ar sienų uždarymas pakeitė savo šalies suvokimą?

Uždarius sienas ne tik man, bet ir visiems ukrainiečiams atsirado galimybė ir poreikis atrasti savo šalį. Susitikę su draugais Naujųjų išvakarėse kalbėjomės, kur galėtume nuvykti kitais metais. Parengėm du planus. Vienas iš jų: gegužės ilgąjį savaitgalį vykti į Prancūzijos Bordo regioną, gerti vyną, pramogauti. Kitas planas – jei sienos vis dar bus uždarytos, o tai labai tikėtina – keliauti po Ukrainą. Anksčiau apie tai net nebūtume svarstę: po Ukrainą keliaujame daugiausia verslo, darbo reikalais, o ne poilsiaudami. Jei gyvenate Užkarpatėje, daug lengviau ir greičiau automobiliu nuvažiuoti, tarkime, prie jūros Kroatijoje, o ne į Odesą – kelionė iki jos užtruks dvi dienas su nakvyne. Taigi vadovaudamiesi antru scenarijumi vyktume į tolimą šiaurės rytų Ukrainos regioną aplankyti Het­manato1 miestų, kur kadaise stovėjo kazokų pulkai. Aplankytume Nikolajaus Gogolio aprašytus Hluchivo arba Nižyno miestus. Vien pažvelgus į žemėlapį akivaizdu, kad atstumas tarp Užkarpatės ir Bordo panašus kaip iki Nižyno ar Hluchivo. Jei galėtume, rinktumės keliones po Europą, nes tai kažkas naujo, įdomaus, labiau instagramiška. Greičiau judėti leidžia greitkeliai, kurių beveik nėra Ukrainoje. Tad sienų uždarymas savotiškai veikia ir Ukrainos „vidines sienas“, kurios iš tikrųjų labai stereotipiškos. Pavyzdžiui, gyvenantys Užkarpatėje įsivaizduoja, kad likusi Ukrainos dalis nėra kelionėms pritaikyta, ir šiuo atžvilgiu į ją žiūri šiek tiek iš aukšto. Ką galima pamatyti, tarkime, Dnipropetrovsko krašte? Kas, be Dniepro upės, ten gali būti įdomaus?

Manau, dabartinė situacija Ukrainai suteikia naujų galimybių, bet yra ir didelis išbandymas. Ar vietinis verslas galės patenkinti atsiradusį vietinio turizmo poreikį? Praėjusią vasarą niekas tam nebuvo pasirengęs: nepaisant išaugusios paklausos, greitai paaiškėjo, kad atostogos prie Azovo jūros ar Odesos pajūryje kartais brangesnės už atostogas Graikijoje, nors siūlomų paslaugų kokybė žemesnė.

 

Užkarpatė yra Ukrainos regionas, išsiskiriantis geografiniu, kultūriniu, kalbiniu, kulinariniu ir daugeliu kitų aspektų. Kūriniuose dažnai pasitelki vietinę specifiką, kartais ji net tampa atspirties tašku. Šiuolaikinė Ukraina, nepaisydama daugybės vidinių prieštarų ir regioninių skirtumų, skelbiasi esanti unitarinė valstybė. Kas, tavo manymu, be politikos ir ekonominių klausimų, sieja Užkarpatės ir Slabadų krašto2 arba Galicijos ir Azovo pajūrio gyventojus?

Daug kas sieja, nors gyvenimo būdas, tradicijos, net virtuvė iš tiesų labai skiriasi. Kita vertus, gyvenimiška patirtis mus jungia ne tik su kitais Ukrainos regionais, bet ir su visomis posovietinėmis šalimis. Nors mums tai nepatinka, dažniausiai nenorime to pripažinti, bet mus iš tiesų geriausiai apibūdina tokios savybės kaip neatsakingas požiūris į darbą, nesivaldymas, ūkiškumo stoka.

Užkarpatė Ukrainos kontekste išsiskiria tuo, kad į šias žemes Sovietų Sąjunga atėjo vėliausiai. Skirtingai nei Galicijoje ir Bukovinoje, Užkarpatėje nebuvo vadinamųjų pirmųjų sovietų laikotarpio – 1939 m. kraštą okupavo Vengrija. Palyginus su kitų Ukrainos regionų gyventojais, užkarpatiečiai turėjo daug mažiau laiko priprasti prie sovietinės santvarkos. Net Užkarpatės statusas iki pat 1946 m. buvo neaiškus: iš pradžių regioną prijungė prie SSRS, paskui ilgai svarstyta, ką su juo toliau daryti. Buvo net minčių sukurti atskirą mažą respubliką, tokią kaip, pavyzdžiui, Moldova. Šį planą grindė prielaida, kad čia neva gyvena atskira slavų tauta – Karpatų rusėnai.

 

Net suformavus Užkarpatės sritį Ukrainos SSR sudėtyje, jos statusas ilgai buvo kitoks. Nors soviet­metis ir čia lėmė tam tikrą gyvenimo būdo degradaciją, skirtumų iki šiol esama. Kai pirmą kartą nuvykau į literatūrinius skaitymus Donbase, nustebino šio regiono privačių namų išvaizda ir būklė. Labai sena šiferio danga dengti stogai, susidėvėjusios, pasvirusios pašto dėžutės ant tvorų. Nesakau, kad Užkarpatėje tokių vaizdų neišvysi, tačiau vienas labai svarbus niuansas nurodo esminius mentaliteto skirtumus. Pašto dėžutės gali būti kreivai pakabintos arba nedažytos Užkarpatės daugiabučių laiptinėse, bet privačiuose namuose tokią netvarką vargu ar pamatysi, nes namų savininkams paprasčiausiai būtų gėda prieš kaimynus. Užkarpatėje svarbu, ką žmonės pasakys. Statant namą siekiama, kad jis būtų aukštesnis už kaimyno, tvoros – kalvystės meno kūriniai. Užkarpatiečiai nori pasipuikuoti prieš kaimynus savo sėkme: net tie, kurie čia negyvena, investuoja į sodybų išvaizdą. Rytuose to nėra, buitinės tarpusavio konkurencijos jausmas išnykęs. Donbase iš tiesų nustebino abejingumas privačios erdvės išvaizdai, estetikos stoka. Tai mus skiria. Tačiau vienija abejingumas ir estetikos stoka viešose erdvėse – šis požiūris vyrauja ir Užkarpatėje, ir, tarkim, Slabadų Ukrainoje.

 

Romanas „Karbidas“ – turbūt iki šiol populiariausias tavo kūrinys – neseniai išverstas į anglų kalbą, o romanas „Tavo žvilgsnis Čio Čio San“ praėjusių metų pabaigoje išleistas Skopjėje makedonų kalba. Ar istorija apie tolimai Užkarpatei būdingas realijas, tokias kaip kont­rabanda, Vengrijos ir Rumunijos pasienio artumas, gali būti suprantama užsienio skaitytojams?

„Karbido“ sėkmė man pačiam tebėra netikėta. Tai pasakojimas ne tik apie Užkarpatės kontrabandininkų mikropasaulį, bet ir apskritai apie šį visų pamirštą kraštą. Šis romanas – pirmasis, kurį rašydamas sau nekėliau didelių tikslų. „Karbidas“ buvo savotiškas būdas atsikratyti įkyrios užkarpatiškumo idėjos, kurią suformavo gyvenimiška patirtis. Jei nebūčiau parašęs romano apie Užkarpatę ir jos gyventojų mentalitetą, ši tema persekiotų ir toliau, būčiau ją plėtojęs visuose vėlesniuose kūriniuose. O romane „Tavo žvilgsnis Čio Čio San“ išdėsčiau tam tikrą pasaulėžiūrą, galbūt net filosofinę idėją, gilinausi į keršto temą. Į šį kūrinį žiūrėjau rimčiau, tekstą daug redagavau ieškodamas tinkamų sinonimų, ritmo, žodžių skambesio. Tačiau be didesnių pastangų parašytas „Karbidas“ tebėra populiaresnis, taip pat ir už Ukrainos ribų.

Istoriškai Užkarpatė visuomet buvo aplinkinių valstybių periferija ir neatliko jokio svarbaus vaidmens. Vengrijos karalystės sudėtyje tai buvo tolima, beveik jokios infrastruktūros neturinti kalnų provincija. Čekoslovakijos periodu šis kraštas tapo savotišku Laukinių Rytų sinonimu – čekų literatūroje iki šiol girdime šio požiūrio aidus. Panašiai vėliau į Užkarpatę buvo žvelgiama iš Kijevo perspektyvos, jau nekalbant apie Maskvos požiūrį. Tačiau dėl atsilikimo ir užmirštumo regionas išsaugojo unikalumą, autentišką gyvenimo būdą, papročius, ūkininkavimą.

 

Rašiau apie šį mažą pasaulį įsitikinęs, kad tai labai lokali tema, neįdomi ir nesuprantama gyvenantiems svetur. Tačiau romanas sulaukė didelio susidomėjimo, pavyzdžiui, Amerikoje. Kai lankiausi Los Andžele, mane tai labai nustebino. Žiūrint paviršutiniškai gali pasirodyti, kad štai atvyko kažkoks vyrukas iš kažin kokios pasaulio subinės, kad papasakotų apie tenykštį auksadančių nusikaltėlių ir kontrabandininkų pasaulį bei jų nešvarius darbelius. Kodėl Kalifornijos gyventojams tai turėtų rūpėti? Tačiau ši tema jiems artima ir gerai suprantama, nes patys gyvena netoli sienos su Meksika, kur kontrabanda – kasdienybė. Manau, taip yra visuose pasieniuose, skiriančiuose pragyvenimo ir kainų lygius. Kontrabanda kažkuo panaši į seksą – tai visuomet abipusis procesas. Nepaisant kriminalinio konteksto, būtent kontrabanda dabar yra tikroji Užkarpatės „eurointegracijos“ varomoji jėga žmonių lygmenyje. Nors du kontrabanda besiverčiančius žmones – ukrainietį And­rijų ir slovaką Janko – skiria tik 5 km, tačiau iš tiesų juos skiria didelė Europos Sąjungos siena. Kita vertus, ši didelė siena visai nekliudo dviejų žmonių darbui bei asmeniniams santykiams. Abipus sienos gyvenantys tiesia bendravimo tiltus be valstybinių paramos programų, kultūros festivalių ir pan. Šia pras­me kontrabandos vaidmuo gana pozityvus.

Antras pagal dydį Užkarpatės miestas Mukačevas garsėja Palanoko pilimi, kuri siejama su Lietuvos kunigaikščio Teodoro Karijotaičio vardu ir liudija, kaip toli siekė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtaka Karpatų regio­ne. Neseniai paskelbta apklausa parodė, kad šiandien Lietuvą ukrainiečiai laiko draugiškiausia jų tėvynei šalimi – draugiškesne net už Kanadą, JAV ar Lenkiją. Pats Vilniuje lankeisi pernai kovą, prieš pat sienų uždarymą. Kas, tavo manymu, lemia tokį teigiamą ukrainiečių požiūrį į tolimą ir mažą Baltijos šalį?

Pradėsiu nuo Užkarpatei būdingo požiūrio. Mūsų miestuose yra senų, prieš 300–400 metų statytų bažnyčių, akmenimis grįstų gatvių, išlikusi viduramžiška planavimo struktūra – panašiai kaip Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Dėl to nuo sovietmečio jaučiami stiprūs sentimentai Baltijos šalims. Šis bendrumo jausmas grindžiamas ir tuo, kad Baltijos šalys SSRS kontekste buvo laikomos europietiškiausiomis. Aš gimiau Rygoje, nes mano seneliai norėjo, kad mama įgytų europietišką išsilavinimą, ir išsiuntė ją mokytis medicinos į Latviją. Taigi šis sovietmečiu susiformavęs ryšys stip­rus iki šiol. Įdomus nesenas pavyzdys: pernai lapkritį buvo surengtas forumas „Re:Open Zakarpattia“, tarp prelegentų buvo ir Andrius Kubilius. Daugelį nustebino, kad savo kalboje jis paminėjo Užkarpatės vyną ir slidinėjimo kurortus. Ukrainoje mūsų kraštas dažniausiai nesiejamas nei su vyndaryste, nei su slidinėjimu, nes, žvelgiant iš likusios šalies dalies perspektyvos, esame už Karpatų, nors didžiąją srities dalį iš tiesų užima kalnai, o slėniuose auga vynuogynai. Tarp ukrainiečių populiarus klaidingas įsitikinimas, kad Karpatai baigiasi ties mūsų srities riba – pasirodo, lietuvis taip nemano.


Užhorodas. Nikodemo Szczygłowskio nuotraukos

Pozityvus požiūris į Lietuvą, be abejo, susijęs ir su palaikymu bei parama, kurią Lietuva teikė Ukrainai per Orumo revoliuciją ir tebeteikia iki šiol. Šis palaikymas neapsiriboja finansine parama – Lietuva iš tiesų geriau už kitus supranta mūsų problemas ir grėsmes. Be to, Lietuvos pagalba neturi kokių nors kitų poteksčių. Pavyzdžiui, kalbant apie LDK niekada negirdėjome svarstymų apie „lietuvių žemes“ mūsų teritorijoje. Tarkime, Lenkijoje dirba daug daugiau ukrainiečių nei Lietuvoje, daug daugiau ukrainiečių supranta lenkų kalbą ir kultūrą, yra lankęsi Lenkijoje. Bet dėl istorinių įvykių ir ypač dėl menkinančio Lenkijos požiūrio, ukrainiečiams sunku pajusti brolišką ryšį su Lenkija. Ir nors tikrai esame labai dėkingi, kad Lenkija per Orumo revoliuciją buvo Ukrainos advokatė Europoje, daugiau teigiamų emocijų mums kelia Lietuva. Tai labai svarbu. Tai, kad Ukrainoje žmonės pradėjo domėtis LDK ir Abiejų Tautų Respublikos istorija bei paveldu, liudija apie Ukrainos kultūrinį sugrįžimą į Europą.

1 Hetmanatas (ukr. Hetmanščina) – populiarus Zaporožės kazokų XVII a. viduryje įkurtos valstybės, gyvavusios iki XVIII a. antrosios pusės, pavadinimas. Hluchivas – viena paskutinių Hetmanato sostinių.

2 Slabadų Ukraina, arba Slobožanščina, – istorinis, etnografinis ir kultūrinis regionas šiaurės rytų Ukrainoje, pagrindinis krašto miestas yra Charkivas.

 

Сторінка 1 з 65

Всі права захищено 2012 © lyubka.net.ua