Ukrainian English

"Мур" литовською: mažasis ukrainietiškas romanas

08 березня 2021
Новини
ANDRIJ LIUBKA

MUR: mažasis ukrainietiškas romanas

 

Andrijus Liubka (g. 1987) – ukrainiečių poetas, novelistas, romanistas, eseistas, vertėjas, visuomenės veikėjas, aistringas keliautojas. Baigė Užhorodo nacionalinio universiteto Ukrainiečių filologijos fakultetą, Varšuvos universitete studijavo balkanistiką.

„Debiuto“, „Kijevo laurų“, J. Ševeliovo literatūrinių premijų laureatas. Verčia prozą ir poeziją iš lenkų, anglų, serbų ir kroatų kalbų. Gyvena Užhorode.

Siūlome susipažinti su pernai išleisto trečio Liubkos romano „MUR: mažasis ukrainietiškas romanas“ antru skyriumi.

– Ketinu vesti, – nespėjęs kaip reikiant atidaryti durų informavau atėjusį Pašką žvejoklį.

– O tu bliamba, – užkluptas netikėtos žinios tepratarė, o kadangi negalėjo pakęsti feminityvų, čia pat pasitaisė: – Pizdukas!

Įėjęs paskui mane kambarin, Paška užsirūkė.

– Kur čia susiruošei, į santuokų rūmus? – paklausė išvydęs, kuo vilkiu.

Nekreipdamas dėmesio į jo provokaciją išpyškinau dar kartą:

– Aš noriu vesti.

Pašą už akių vadinome provokatoriumi, mat buvo tiesmukas, drožė tiesą į akis ir dažnai kalbėdavo apie tai, apie ką aplinkiniai net pagalvoti nedrįsdavo. Buvo tvirto sudėjimo, gyslotas ir įdegęs, galvą nusiskutęs plikai, o itin trumpai kirpti rankų nagai traukė dėmesį, nemaloniai primindami vaikystę. Toks buvo Paška – Užkarpatės karosų priešas, Tisos lydekaičių persekiotojas, amžinas milžiniškų Boržavos šamų ramybės drumstėjas. Paša manė esąs rimtas verslininkas, mat ties Užhorodo aplinkkeliu turėjo surūdijusį geležinkelio vagoną su užrašu „Žvejojimas ir fejerverkai“. Retsykiais kuris nors žvejybinės fejerijos vagonėlio lankytojas užsimena, kad ukrainietiškai gražiau skamba „Žvejyba ir fejerverkai“. Paša giliai atsidūsta, užverčia akis palubėn ir kantriai aiškina: „Žvejyba – žuvies paruošimo procesas, o žvejojimas – ypatinga psichofiziologinė sielos ir kūno būsena, kuri pasiekiama amžiams sujungus meškerę su taurele.“ Todėl Paša nuolatos pabrėždavo, kad jis joks ne žvejys, jis – žvejotojas. Šiltuoju metų laiku Paša prekiavo spiningais ir dzikaiso žiemą gražesnį pinigą užsikaldavo parduodamas petardas ir fejerverkus. Kartais ir žiemą pasitaikydavo keistuolių, perkančių žvejybinės įrangos, o vasarą pageidaujančių saliutų vestuvėms ar gimtadieniams. Todėl Paša ištisus metus turėjo kad ir kuklų, bet pastovų uždarbį. Tačiau rimtu verslo rykliu šio dviratininko nepavadinsi. Koks, po šimts, tu biznierius, jei neįstengi net surūdijusio tranto įpirkt. Be paties Pašos, verslininku jį laikė nebent mokesčių inspekcija. Vis dėlto jo verslo pavadinimas turėjo gilią, net metafizinę prasmę, nes itin taikliai įvardijo mūsų gyvenimo stilių, jo esmę – žvejojimas ir fejerverkai.

Kai prisėdę prie miniatiūrinio stalelio mano balkone užsirūkėme, Paša pavydžiai paklausė:

– Tu girtas?

– Ne. Tiksliau, taip, tačiau metu gerti, – atsakiau ryžtingai ir mečiau žvilgsnį į pašnekovą, ar šis mano gerai žinomas, revoliucinis pareiškimas turėjo poveikį. Rodės, Paša nenustebo.

Bemaž visas miestas žinojo, kad ne vienus metus ketinu liautis gėręs. To tikėtasi, lyg stebint perkūnijos atvytą juodą debesį – išgąstingai susidomėjus. Jau tapo tradicija, kad sakydamas tostą pliurpiu apie ketinimą nebegerti. Įprastai tai skambėdavo gana apokaliptiškai, mat nukrypdavau šonan vardydamas kiklopiško dydžio negandas, kurias sėja alkoholio vartojimas. O abstinentinę tiradą paprastai vainikuodavo raginimas: „Už tai ir išgerkime!“ Apie užmačias gyventi blaiviai žinojo mano kirpėja, garbaus amžiaus ponia Oksana, žinojo policininkai, kurie kartkartėmis parveždavo mano kūną namo, kai nusilakdavau kur miesto centre (juk žymus poetas, miesto pažiba!), žinojo visi draugai ir draugų draugai; apie tai šnibždėjosi Rašytojų sąjungoje (pavydėdami), aptarinėjo baruose (liūdėdami). Apie tai seniausiai būtų žinojęs mano odontologas (jei tokį turėčiau).

Dažniau nei apie ketinimą nebegerti kalbėjau apie planus parašyti romaną. Seniai pastebėta, kad daugiausia apie literatūrą šneka vienos ar dviejų plonyčių knygelių autoriai. Juk turi laiko. Rašytojai, parašę tuziną romanų, paprastai dirba ir interviu dalija labai nenoriai. Užtat įvairaus plauko poetos, paskutinį eilėraščių rinkinį išleidę dar diskelių ir CD grotuvų laikais, nesustodami tauškia apie kūrybos planus ir ant kiekvieno kampo taškosi pamąstymais apie autentiškąją literatūrą. Išeitų, kad priklausau pastariesiems. Tačiau buvo vienas esminis skirtumas. Gramatinis. Apie blaivų gyvenimą kalbėjau būsimuoju laiku, o persimetimą į didžiąją prozą lydėjau esamojo laiko veiksmažodžiais: dirbu, rašau, gilinuosi, mąstau. Ši mažutė gudrybė pasėjo paniką literatūriniuose sluoksniuose. Kalbėta, kad sėdau rašyti storo romano. Kaskart, kai pradingdavau, pasklisdavo šnekos, kad kaip tik šią valandėlę esu bebaigiąs prozos knygą. Rašytojai ir kritikai spėjo, kad pasirodžius mano romanui mūsų literatūra niekuomet nebebus tokia, kokią ją žinojo ligi šiolei. Vieni mėgino kuo artimiau su manimi susibičiuliauti, kiti atvirkščiai – nutraukė visus ryšius, o susitikę nusisukdavo. Daugelis apskritai pasirinko pavyduolių poziciją ir visaip stengėsi romaną ignoruoti. O aš, išpūtęs žandus, pučiu miglą visiems į akis. Tai išdidžiai tyliu, tai duodamas interviu nesustodamas tauziju apie transcendentinius būsimo romano klodus. Kartą, gerokai įkaušusį, mane užklupo žurnalisto skambutis. Ėmė ir išsprūdo, kad rašau trilogiją. Kad ir kas ką sakytų, bet dar nė viena leidykla nesikreipė su pasiūlymu – matyt, manė, kad seniausiai su kažkuria jų esu susitaręs.

– O kada gi tai nutiks? – abejingai pasiteiravo Paša.

– Kas? Abstinencija ar vedybos?

– Manau, kad metęs gerti tikrai nevesi. Joks blaivas žmogus tam nesiryžtų.

– Privalau įveikti chaosą savo gyvenime, – ignoravau draugo svarstymus. – Liausiuosi lakęs, vesiu ir galiausiai sėsiu rašyti romano.

– Sakai, chaosą? Jokio chaoso nėra. Atvirkščiai, tvarkos daugiau nei kapuos. Bet jei tik susiuostysi su kokia merga, sudiev stabilumui ir ramybei.

Iš dalies Paša buvo teisus – mano gyvenime chaoso tikrai nebuvo. Skrupulingai žiūrėjau tvarkos ir stengiausi, kad daiktai turėtų savo vietą. Mano namai niekuomet nebūdavo suversti. Net darbo kompiuterio darbalaukyje tebuvo vos keli kruopščiai surūšiuoti failai. Tvarka – mano religija. Tačiau tik išorėje: viduje, pačioje gelmėje, tūnojo nenugalima suirutės baimė.

Buvau tvarkingas girtuoklis drebančiomis rankomis, nuolat viską užmirštantis, nuolat kažką pametantis ir jau susitaikęs su tuo, kad rytais neturiu jokio supratimo, kas vyko išvakarėse. Kaip tie senatvinės demencijos paveikti žmonės, kurie ant lipniųjų popierėlių užsirašo supančių daiktų pavadinimus, taip ir aš lyg serijinis žudikas maniakiškai troškau tvarkos savo erdvėje. Naktiniuose košmaruose regėjau vaizdinius apie sukilusius daiktus, maištaujančius puodelius, kurie staiga atsiranda ne ant to stalo, apie siautėjančius rašiklius, kurie pabyra ant grindų, riaušes keliančias kojines, kurių neįstengtų surūšiuoti pats Viešpats Dievas. Po apgaulinga idealios tvarkos kauke slėpėsi bjauriai išsišiepęs sąmyšis.

– Kiekvieną žmogų aplanko suvokimas, kada metas padėti tašką, – entuziastingai pradėjau. – Pažvelgęs atgal supratau, koks netobulas mano gyvenimas, kaip beatodairiškai švaistau laiką. Turiu kažko imtis, kažką keisti. O ką pakeisti? Nieko. Nebent vesti. Vedybos reikštų normalaus gyvenimo pradžią. Nustočiau gerti, dirbčiau, rašyčiau romaną, vakare tvarkingai gulčiau miegoti, žvaliai pradėčiau rytą, žmoniškai valgyčiau, turėčiau greta pašnekovą, su kuriuo šnekučiuotumėmės ne taip, kaip iki šiol – tik po trečio tosto. Supranti, kaip kardinaliai viskas pasikeistų?

– Gerai, o apie ką su žmona kalbėsitės?

– Iš kur aš galiu žinoti? Priklausys nuo žmonos interesų. Būsiu puikus pašnekovas, atsakysiu į jos klausimus, pasakosiu apie ką nors svarbaus. Kalbu rimtai.

– Su tavimi ir girtu sudėtinga kalbėtis. Galiu tik numanyti, kokie bus blaivūs judviejų pokalbiai. Trumpai tariant, nutarei kažkam sugriaut gyvenimą?

– Nutariau parašyti romaną! Tai – svarbiausia, o visa kita – tik įrankiai tikslui pasiekti. Aš trokštu jaukumo, rūpesčio ir ramybės, nes proza to reikalauja. Lai poetai lėbauja ir paleistuvauja, Paša, o prozininkai privalo kruštis prie rašomojo stalo. Tai – pagrindinė literatūros taisyklė.

– Tai ir kruškis. Kam tau žmona?

– Žmona taps man užnugariu, angelu sargu, ginsiančiu nuo vidinių demonų. Ji nugalės chaosą, suteiks pusiausvyros ir komforto, atkirs mane nuo išorinio pasaulio – pagaliau galėsiu sutelkti dėmesį į rašymą. Į šį pasaulį atėjau vedamas misijos – parašyti romaną, todėl esu pasiryžęs viskam, net vedyboms.

– Vadinasi, išleidęs romaną, su ja skirsies? – Apie Pašą būtų galima nemažai pasakyti, bet aišku viena – jis racionalus žmogus.

– Na… pernelyg toli užsimojai. Matysim. Gal ir taip, juk po įtempto darbo norėsiu pailsėti ir atnaujinti nutrūkusius kontaktus. Tačiau gali nutikti, kad taip panirsiu darban, jog tapsiu darboholiku ir toliau įnirtingai barškinsiu klaviatūrą. Jei po pribloškiančios romano sėkmės leidykla pasiūlys imtis tęsinio – kam tuomet skirtis?

– Skyrybos niekada nesutrukdys, net dėl profilaktikos. Visa tai, apie ką dabar pasakoji, gali nuveikti ir nevedęs. Galiu užrakinti tave bute, atimti telefoną – rašyk sau į sveikatą atskirtas nuo viso pasaulio. Kam tau žmona?

– Esi durnas žvejotojas ir nieko nesupranti. Rašant romaną svarbiausia – žmona. Nėra tyresnės paguodos, didesnės palaimos ir dvasinės pusiausvyros nei romanas. Pasaulinio masto chaosas paklūsta siužetinei linijai. Kad sukurtum ne šiaip istoriją ar ištęstą apsakymą, būtina visko išsižadėti, nutolti, užsisklęsti, turėti viską, kas reikalinga. Ir net jei žmogus viso to nesuvokia, jis vis vien ieškos savosios moters. Pasakysiu dar aiškiau: visi mano meilės nuotykiai, flirtavimas, pasimatymai, viskas buvo pajungta vienam tikslui – susirasti žmoną ir uždaryti geštaltą. Taip, stebint iš šalies viskas atrodė it paleistuvystė, nesibaigianti krušliava, tačiau tiesa ta, kad be paliovos ir sunkiai ieškojau. Nesu bobišius, nesu kietas. Visus tuos metus stengiausi ne tiek numalšinti savo lytinį liūdesį, kiek rasti man sutvertą moterį. Kaip tik todėl taip negailestingai visas pamesdavau vos po pirmos nakties, vos supratęs, kad ji – ne man.

– O man atrodo, kad prisilupęs tiesiog trokšti pasidulkint, bet ryte imi gailėtis, nes pernakt tiek spėji apsimeluoti ir prisižadėti, kad iš gėdos neši kudašių. Bet kuriam padai sviltų.

– Tas tiesa, tačiau tai paviršutiniškas įspūdis. Atvirai tariant, galėjau ir pats to nesuprasti. Ieškojau, bandžiau, klydau (daugiausia klydau), tyrinėjau moterų sielas ir kūnus (daugiausia kūnus). Padažytos lūpos regėjos lyg ramybės oazė, o po nėriniuotais apatiniais vaidenosi būsimo romano foliantas, kiekviena nauja aistra žadėjo šio beprotiško gyvenimo tarpsnio baigtį. Supranti, Paša, taikiau mokslinę teoriją. Didindamas meilužių bei atsitiktinių nuotykių skaičių, nenumaldomai artėjau galutinio tikslo link, kai sutiksiu tą, kuri visa tai sustabdys. Panašu į matematinę formulę: besiblaškydamas tarp nėrinių ir prisegamų kojinių vieną dieną manasis dalgis turėjo užtaikyti ant akmens. Pažirusios žiežirbos – tai vedybos, ramaus gyvenimo užutėkis, rašomas rankraštis. Visą šį laiką paaukojau paieškoms. Apsigavo ne tos, kuriomis neva pasinaudojau ir mečiau, tai aš – apgaulės auka, eilinį kartą ištikta karčios nesėkmės. Tačiau greitai viskas pasikeis, nes privalau kažką susirasti. Nuleisti kartelę, nebūti toks reiklus. Kiekviena jų kažkuo man neįtiko, turėjo nemalonią, erzinančią ydą. Bet juk niekas nėra idealus. Net ir aš. Turėčiau nepastebėti smulkių netobulumų ir tiesiog vesti, užsiknisau laukti, jau turiu pradėti rašyti romaną.

– Jei parašytum apie tai, apie ką dabar pasakoji, net aš jį perskaityčiau, – be sarkazmo tarė Paša ir užgesino nuorūką perpildytoje peleninėje. – Rašyk apie moteris. Šią temą išmanai geriausiai.

– Ne, tikrai ne! Noriu parašyti Didįjį Ukrainietišką Romaną, ne apie moteris ar meilę, nors, be abejo, moterų jame bus, tačiau veikiausiai amžinosios Katerinos pavidalu…

– Tos senos šliundros iš trečios laiptinės? – išpūtė akis Paška.

– Ne, tai iš Ševčenkos, nors Katia – savotiška to įvaizdžio tąsa. Mano užduotis – pavaizduoti šimtmečių pažymėtus žmonių likimus, apžvelgti jų psichotipus, žodžiais nupasakoti laikui nepavaldžią būties esmę, siužetinių vingių atkartojimus.

– Et, tokių paistalų niekas neskaitys, nebent tavo žmona.

– Ji bus pirmoji skaitytoja. Skaitys mano rankraščius, prieš atiduodant spausdinti.

– Taip, taip, prieš atiduodant, nes niekas šito nespausdins. Va, jei aprašytum Katios iš trečios laiptinės gyvenimą, tada skaitys visi jos buvę sugulovai, vien iš baimės atpažinti save. Ir kai jie visi perskaitys, žinok, kad parašei bestselerį. Tūkstantinis tiražas – garantuotas. O dar pridėk visų jos meilužių žmonas, o žmonų meilužius. Fjyyyyt! – švilptelėjo verslininkas Paša.

– Bestselerį seniai galėjau parašyti. Tai visai nesunku, niekų darbas. Bet aš to nedarysiu. Pinigai manęs nejaudina – vien tik amžinumas, tik gatvių pavadinimai ir paminklai centrinėse miestų aikštėse. Aš noriu, kad ateity mano atvaizdas puikuotųsi ant tūkstančio grivinų banknoto.

– Jei tauta ir vėl išrinks debilus, o aš gerai pažįstu savo tautą ir drąsiai lažinuos, kad tikrai išrinks, tuomet už tūkstantį grivinų nusipirksi nebent puskepalį duonos.

– Na, čia jau niuansai. Kalbu apie šimtmečius trunkančią visaliaudinę atmintį. Tam turiu parašyti romaną. Jei reikalas suktųsi apie pinigus, seniausiai būčiau išleidęs kokią madingą motyvacinę knygelę. Maža to, ją rašyčiau netikėtu kampu. Na, pavyzdžiui, turime knygą „Nuostabus rytas“ – pardavimo čempionę. Ji apie tai, kaip kas rytą nubudus jaustis palaimingai, šypsotis, būti pilnam energijos, užprogramuotam sėkmei.

– Nusišikt… – atsiduso Paša. Jis garsėjo savo skeptišku požiūriu į kiekvieną besišypsantį ir optimistiškai nusiteikusį.

– Ir aš taip manau. Todėl ir parašyčiau kitokią knygą, taip pat bestselerį – „Sušiktas rytas“. Kaip gyventi, kad kas rytą jaustumeis sumautai. Kad vos pakirdęs trokštum nudvėst ar bent jau išsivemt. Šitai aš gerai išmanau. Geras rytas – rytas, kurį pramiegi. Nubundi popiet, vadinasi, šioj ašarų pakalnėj didesnę dienos dalį buvai nesąmoningas, sužinojai mažiau naujienų, matei mažiau veidų, girdėjai mažiau balsų, o jei dar užsiverti baltojo vyno taurę… Antraip – rytas šūdinas. Knygos moto: „Nekaupk savyje pykčio, pasidalink su artimu!“ Arba galėčiau parašyti metodinę priemonę „Kaip viską suknisti“, ji tikrai sudomintų visus klestinčius išsišiepusius tipus ir puikiai paįvairintų jų prėską gyvenimėlį. Garantuotas bestseleris!

– Kadangi ketini vesti, tai išleidęs knygą „Kaip viską suknisti“ taptum nepaprastai garsus. Tikrai!

– Nesiekiu šlovės, jau esu pakankamai garsus. Gal nežinai, bet tarp poetų esu neblogai vertinamas. Rengiu pasirodymus Berlyne, Stambule, mano eilėraščiai verčiami į kitas kalbas, o egzaltuotos gerbėjos pačios ropščiasi į mano lovą. Reguliariai gaunu atlygį už pasirodymus bei publikacijas. Žinoma, tai ne kino žvaigždės šlovė, ne masinis reiškinys, bet realiai apčiuopiamas. Atvirai sakant, šlovė – lyg dvidešimties kilogramų dantų pastos tūba, kuria buvai apdovanotas. Rodos, kaip kieta, vau, kaip malonu, tikra sėkmė, tik ką su ja veikti? Užsimeti ant kupros ir prakaituodamas tempi per visą miestą, o visi dėbso, lyg būtum idiotas. Atsivelki namo, užgriozdini pusę vonios kambario. Tūba atsukama tik santechniniu raktu, o išspausti pastos galima tik apžergus ir kaip reikiant spustelėjus visu svoriu… Bet, o varge, pastos išdrimba tiek, kad kastuvu gali mėžti, o ne ant šepetėlio tepti. Štai kokia toji šlovė. Už dyką neimčiau. Trokštu palikti gilų įspaudą istorijoje.

– Gal turi išgert?

– Nebe, vakar viską pribaigiau.

– Einu namo, atnešiu šio to skanaus, – akivaizdžiai apimtas nuobodulio tarė Paša.

Kai jis išėjo, pajutau palengvėjimą. Gera, kai turi, kas išklauso, kam gali atverti dūšią. Taip ir bus, kai turėsiu žmoną. Širdį šildė ranka pasiekiamo jaukumo miražas. O gal paprasčiausiai džiaugiausi, kad grįžus Paškai išmesim po burnelę. O gal viskas kartu. Kas ten žino. Viena aišku – jau daug metų nejutau tokio palengvėjimo, klaidus labirintas virto tiesiu keliu tikslo link. Sprendimas dėl vedybų skraidino padebesiais. Rodės, vesti galėčiau net rytoj. O tuomet – romanas!

Paška atsinešė slivovicos, juodos duonos ir naminės dešros. Akimirką net pamaniau, kad jis galėtų tapti idealia žmona. Beveik idealia.

– Ar dar neapsigalvojai? – paklausė mano vienintelis tikras draugas, kai susėdome balkone ir išlenkėm po pirmą.

– Ką tu! Kaip galiu apsigalvoti, juk parašyti romaną – mano svajonė. O tu, ar tu turi svajonę?

– Turiu.

– Turi? Oho! Nemaniau, kad sugebi svajoti. Kokią?

– Svajoju prieš Naujuosius parduoti tiek fejerverkų, kad įstengčiau nusipirkti didžiulį geležinkelio rinkinį, na, žinai, tokį, kur per pusę kambario. Su kalvelėmis, tiltais, stočių muliažais, medžiais, šviesoforais ir pervažomis, veikiančiais garvežio žibintais ir švilpuku, o aš sėdėsiu patogiai įsitaisęs, gurkšnosiu brangų viskį, skelbsiu stočių pavadinimus ir spaudysiu paleidimo pultą.

– Gal suvaikėjai? Juk tai berniuko svajonė. Svajok apie ką nors normalaus. Išpasakok savo svajones, ir aš pasakysiu, kiek esi nesveikas. Kaip tam anekdote: man trisdešimt penkeri, esu suaugęs, sėkmės lydimas vyras ir puikiai žinau, ko noriu – radijo bangomis valdomo malūnsparnio.

– Taip, tai neišsipildžiusi vaikystės svajonė. Augau paskutiniame ano amžiaus dešimtmetyje, nepamiršai? Neturėjau kietų žaislų ir visuomet svajojau apie tokį geležinkelį. Net svarsčiau mokytis mašinisto profesijos, o pabaigęs – gauti uniformą, supranti? Arba tiesiog įsidarbinti traukinių palydovu, nešioti arbatą ir dulkinti vienišas keleives.

– Už arbatą?

– Už arbatą ir vaflius „Artekas“! Nė viena neatsilaikytų. O jei rimtai, tikrai norėčiau tokio rinkinio, tik jis kainuoja kaip mašina. Todėl svarstau – įsigyti automobilį ir nebevažinėti dviračiu ar vis dėlto įgyvendinti vaikystės svajonę ir užsisakyti geležinkelį. Linkstu pastarojo varianto link.

– Gerai, tiek jau to. Galiausiai juk visos mūsų svajonės ateina iš vaikystės. Dabar net madinga taip manyti. Jei būtum suaugęs, dabar svajotum ne apie žaislus, o apie „Ukrainos geležinkelių“ generalinio direktoriaus postą, milijoninį atlyginimą ir tūkstančių traukinių valdymą.

– Nuo kažko juk reikia pradėti.

– Tik jau ne nuo žaisliuko! Pavyzdžiui, aš svajoju parašyti didelį romaną. Ne, ne taip – Didįjį Romaną. Anksčiau svajojau gauti Nobelio premiją, tačiau dabar man nesvarbu. Tai tik purslai, raibuliai ant vandens, o tikroji esmė ir pirmapradė vertė – pats tikslas. Kad kiekvienas romano skaitytojas atpažintų save ir savo likimą, kad romanas nepateiktų atsakymų, atvirkščiai – keltų klausimus, verstų galvoti, neleistų užmigti, kad žavėtų staigiais siužeto vingiais, stebintų sakinių grožiu, kad perskaitę knygą žmonės norėtų vaikus pavadinti herojų vardais. Norėčiau aprašyti šią pasaulio dalį, jos žmogų ir epochą, o kartu ir visas šalis, visus žmones, nes gyvenimas visur vienodas.

– Ir apie ką gi jis bus? – pripylęs taureles, paklausė Paša.

– Visų pirma, Didysis Ukrainietiškas Romanas bus istorinė knyga. Tai – pirmoji taisyklė. Jei imčiausi rašyti fantastiką, ką nors apie ateitį, niekas nevertintų knygos kaip didžiojo romano. Nes Ukrainos skaitytojams svarbiausia – tautos istorija, ir kuo ji tragiškesnė, tuo geriau. Negana parašyti Didįjį Ukrainietišką Romaną apie kazokų bei petliūrininkų pergales, ne. Pagrindinė romano charakteristika – pralaimėjimai, tragedijos, klyksmai ir rypavimai. Mūsų literatūra prasidėjo nuo „Jaroslavnos raudos“, todėl ir šiandien reikia spausti gailestį ir ašaras. Romane bus vaizduojami priešai, kurie mus naikina ir trukdo ramiai gyventi. Tai jie – visų mūsų nelaimių pradžia. Juk mes, kaip tauta, neturime ydų, o jei ir turime, tai tik vieną – trumpą istorinę atmintį, dėl kurios neprisimenam visų mūsų pralaimėjimų. Didysis Ukrainietiškas Romanas negali būti juokingas, sąmojingas ar smagus, negali būti jokio pašmaikštavimo, tik apnuogintas nervas, tik hardkoras! Pageidautina, kad romano siužetas apimtų kelis šimtmečius, pasakotų apie įvairias tragedijas ir nesėkmes. Svarbu, kad šimtmečiai ir įvykiai nesisietų tarpusavy. Epinėje drobėje būtina išplėtoti ištisą herojų plejadą, tačiau jie neturi sąveikauti. Vertėtų pasirūpinti, kad psichologiniai veikėjų portretai būtų neužbaigti ir nelogiški (tuomet skaitytojas laikys juos genialiais ir nepaprastais). Tarp šmėstelėsiančio siužeto epizodų įterpti ilgų tekstų bei sausų istorinių faktų (galima nukopijuoti iš Vikipedijos, atrodys lyg ypatinga meninė priemonė, postmodernas!). Ir negailėti patoso, jo turėtų būti dosniai atseikėta, lyg paprikos guliaše. Kuo labiau viskas bus supainiota, tuo geriau, juk recipientas (kitaip tariant, skaitytojas) nutars, kad tai jis bukas ir kvailas, todėl nieko neįstengia suprasti, o iš tiesų romanas didis ir gilus, ir oho kokia jo potekstė bei mintis. Tokius veikalus lengva rekomenduoti draugams, girtis perskaičius – visi stveria knygą, mato, kad visiški blėnys, tačiau ir patys giria, darniu choru negaili komplimentų, idant pasirodytų subtilūs bei rafinuoti. Romane būtina atvaizduoti Mazepą, kažką iš ULR1 bei USA2, sveikintina, jei bus aprašyti šešiasdešimtininkai ir disidentai. Ypač bus gerbtinos aliuzijos į Bibliją, reminiscencijos iš Dantės ar bent jau iš „Veleso knygos“. Jei nori tarptautinio pripažinimo ir apdovanojimų, nepamiršk kitų tautybių veikėjų, kuriems svarbi ukrainietiškoji idėja. Apskritai kalčiausi turi būti maskoliai, liachai ir turkai. Nevertėtų plėstis toliau šio trikampio. Apie žydus ir amerikiečius tik gerai.

– Nieko sau. O visų antra?

– Visų antra, apimtis. Didysis Ukrainietiškas Romanas turi būti įspūdingos apimties, kitaip niekas juo netikės. Mažiausiai aštuonių šimtų puslapių, o dar geriau – per tūkstantį. Foliantas, į kurį baisu pažvelgti. Juo būtų galima uždengti raugintų kopūstų statinę, naudoti it pakišalą po kompiuteriu. Kartais kritikai sako, kad svarbu ne apie KĄ, o KAIP, tačiau tai gryniausias blefas. Romanas taps neįveikiama Būties Knyga, retas įstengs ją perskaityti iki galo. Veik apspangęs skaitytojas vers iškart po kelis puslapius, kartais aptiks neperskaitytus ištisus skyrius, o tada svarstys, ar tik nebus praleidęs kokio dzeno ir tik todėl nieko nesuprato. Aišku kaip dieną, kad laukia sunkus darbas, teks paplušėti, rašymas užtruks gal net ne vienus metus. Ne ką trumpiau truks nesibaigiantys interviu apie nenutrūkstamą darbą, jie skirti sudaryti įspūdį, jog rašytojas kone dešimtmetį kuria šedevrą (esu seniai pasiruošęs šį teiginį). O kai knyga bus beveik užbaigta, būtų neprošal kur ne kur įterpti filosofinių ir publicistinių ištraukų apie sudėtingą mūsų tautos dalią, praturtinti vaikystės prisiminimais, nupiešti kenčiančios motinos ir despotiško tėvo paveikslus. Vartoti savitą rašybą, kaip tą daro visi žymūs rašytojai. Štai koks bus manasis DUR’as.

– Ar yra ir „visų trečia“?

– O kaipgi! Būtinas vykęs pavadinimas, lyg iš kito pasaulio. Absoliučiai nesusijęs su tekstu. Tuomet visi įžvelgs gilią potekstę, užšifruotą prasmę. Vienu žodžiu, rašyk visiškus niekus, lai skaitytojas pats aiškinasi.

– O jei taip ir pavadintum – „Didysis Ukrainietiškas Romanas“?

– Ne, netinka. Nebent pavadinčiau „mažasis ukrainietiškas romanas“ – ir būtinai mažosiomis raidėmis, kad autorių girtų už kuklumą. Kad kiekvienoje recenzijoje minėtų, jog, nepaisant pavadinimo, šis romanas yra joks ne „mažasis“, o tikrų tikriausias „didysis“. Kas nors tikrai pastebės ir leptels dėl abreviatūros MUR – mūras, siena, kuri apgynė tautą ir istorinę didybę. Nestokojantieji patoso kalbės, kad MUR’as – nacionaliniai šarvai, o žodžiai – ginklai. Filologijos aspirantai gins disertacijas apie romano ryšį su MUJ3, kuris veikė emigracijoje po Antrojo pasaulinio karo.

– Skamba it planas.

– Tai ir yra planas, mano tikslas, mano svajonė. Liko smulkmena – susituokti ir parašyti knygą.

– Na, o kur ieškosi moters? Kreipsies į agentūrą ar išnaršysi pažinčių skelbimus laikraščiuose? O gal jau turi ką numatęs?

– Žinoma, turiu. Rinksiuosi iš buvusiųjų, nes naujoms paieškoms neturiu laiko. Todėl vertėtų susikoncentruoti į tas, kurias jau pažįstu, kurios jau patikrintos.

– Išbandytos.

– Prikąsk liežuvį. Gana kvailiot. Juk kalbame apie būsimą žmoną, o ne kokią paslaugų teikėją.

– Dieve, neminėk tokių žodžių! Negaliu pakęst šitų naujadarų. Bjauriai skamba – lyg pajuoka, lyg paslėptas įžeidimas.

– Siūlau nesileisti į filologines diskusijas, juolab kad apie tai neturi žalio supratimo. Gerai, kad atėjai, nes noriu su tavimi pasitarti. Viską kruopščiai pasvėrus, reikia nuspręsti, kuriai gi pasipiršti. Vedybos gali trukti keletą metų, o gal net visą gyvenimą.

– Na, tai papasakok man apie jas, o dar geriau, jei parodytum, – viltingai tarė Paša.

– Galvoje sukasi keli variantai. Reikėtų juos išanalizuoti ir sudaryti trumpą sąrašiuką, o aš detaliai kiekvieną jų tau apibūdinsiu. Imk rašiklį, popieriaus ir konspektuok charakterio savybes, privalumus ir trūkumus, išvadas padaryk pats, nes neketinu tau pasakinėti, o paskui viską peržvelgę galutinai apsispręsime.

– Duok šen popieriaus.

Kol ėjau kambarin bloknoto ir rašiklio, šaunuolis Paša įpylė po trečią. Nuotaika praskaidrėjo, liežuvis atsipalaidavo. Nusprendžiau nieko neslėpti, papasakoti taip, kaip yra, negražindamas, neslapukaudamas. Tad pradėjau…

Iš: Андрій Любка. малий український роман. Meridian Czernowitz, 2020

Vertė Donata Rinkevičienė

1 Ukrainos liaudies respublika 1917–1921 m. (visos pastabos – vertėjos).
2 Ukrainos sukilėlių armija 1942–1949 m.

3 Meninis Ukrainos judėjimas 1945–1948 m.

http://www.satenai.lt/2021/02/26/mur-mazasis-ukrainietiskas-romanas/

Коментарі:

Всі права захищено 2012 © lyubka.net.ua