Ukrainian English

Andrijus Liubka: „Užkarpatėje gimusios istorijos gali sudominti visą pasaulį“

07 травня 2021
Новини
Andrijus Liubka: „Užkarpatėje gimusios istorijos gali sudominti visą pasaulį“

× Nikodem Szczygłowski

Andrijus Liubka (g. 1987) – Užhorode gyvenantis ukrainiečių poetas, romanistas ir vertėjas. Baigė Ukrainos kalbos ir literatūros studijas Užhorodo universitete ir Balkanų studijas Varšuvos universitete. Išleido 3 poezijos rinkinius, 4 trumpos prozos ir esė knygas, 3 romanus ir vieną negrožinės kelionių prozos knygą. Romanas „Karbidas“ 2015 m. tapo Vidurio Europos literatūros apdovanojimo „Angelus“ finalininku.

Su Andrijumi pirmą kartą susitikau pernai Užhorode, kuriame ieškojau praeities ženklų – dingusios Čekoslovakijos pėdsakų. Ir radau: tarpukariu statytų administracinių pastatų ir gatvių stilius, net grindinys priminė atokiau nuo turistinio centro esančius Prahos rajonus. And­rijaus proza taip pat savitai susijusi su Užhorodo gatvėmis. Sodri kalba, gyvas stilius, vaizdingi aprašymai ir subtilūs potėpiai lyg Čekoslovakijos laikus menantis miesto grindinys meistriškai sujungia pasakojimo paveikslą. Su rašytoju kalbėjomės apie Užkarpatės praeitį ir dabartį, kontrabandą, uždarytas sienas, keliones ir Lietuvą.


Andrijus Liubka. Chrystynos Pošeliuznos nuotrauka

Kai lygiai prieš metus susitikome Užhorode, sakei, kad pro tavo buto langus matyti miškas Slovakijos pusėje. Praėję metai parodė, ką reiškia sienų uždarymas – visi tą pajuto, ypač ES nepriklausančių šalių, taip pat ir Ukrainos, gyventojai. Ką sienų uždarymas reiškia tau?

Labai keista būsena, paskutinį kartą taip užblokuotas buvau tikriausiai vaikystėje, kurią praleidau Vinohradove, esančiame prie sienos su Vengrija – tos sienos tuomet negalėjau peržengti. Suaugęs, po studijų svetur ir daugelio kelionių, nusprendžiau grįžti gyventi į Užkarpatę ir įsikurti Užhorode visų pirma dėl logistikos. Gyvendamas čia galiu mėgautis įvairiais pasienio privalumais – nuo kelionių ir ranka pasiekiamų užsienio kurortų iki galimybės nuvykti į netolimuose užsienio miestuose vykstantį koncertą ar prekybos centrą. Todėl dabartinis laikas man keistas, bet stebėtinai produktyvus. Tik dabar supratau, kiek užtrukdavo mano kelionės, taip pat ir darbinės – literatūros skaitymai, dalyvavimas diskusijose, festivaliuose ir pan. Praėjusiais metais nuveikiau, ko gero, dvigubai daugiau nei ankstesniais. Sienų uždarymas suteikė galimybę susikaupti darbui ir sugrąžino savotišką nostalgišką romantinę būseną, kai daugiau svajoji apie keliones, užuot keliavęs. Dažnai pagalvoju, kur keliausiu pirmiausia, kai atsivers sienos. Tuomet suprantu, kokios svarbios man buvo kelionės. 

Ar sienų uždarymas pakeitė savo šalies suvokimą?

Uždarius sienas ne tik man, bet ir visiems ukrainiečiams atsirado galimybė ir poreikis atrasti savo šalį. Susitikę su draugais Naujųjų išvakarėse kalbėjomės, kur galėtume nuvykti kitais metais. Parengėm du planus. Vienas iš jų: gegužės ilgąjį savaitgalį vykti į Prancūzijos Bordo regioną, gerti vyną, pramogauti. Kitas planas – jei sienos vis dar bus uždarytos, o tai labai tikėtina – keliauti po Ukrainą. Anksčiau apie tai net nebūtume svarstę: po Ukrainą keliaujame daugiausia verslo, darbo reikalais, o ne poilsiaudami. Jei gyvenate Užkarpatėje, daug lengviau ir greičiau automobiliu nuvažiuoti, tarkime, prie jūros Kroatijoje, o ne į Odesą – kelionė iki jos užtruks dvi dienas su nakvyne. Taigi vadovaudamiesi antru scenarijumi vyktume į tolimą šiaurės rytų Ukrainos regioną aplankyti Het­manato1 miestų, kur kadaise stovėjo kazokų pulkai. Aplankytume Nikolajaus Gogolio aprašytus Hluchivo arba Nižyno miestus. Vien pažvelgus į žemėlapį akivaizdu, kad atstumas tarp Užkarpatės ir Bordo panašus kaip iki Nižyno ar Hluchivo. Jei galėtume, rinktumės keliones po Europą, nes tai kažkas naujo, įdomaus, labiau instagramiška. Greičiau judėti leidžia greitkeliai, kurių beveik nėra Ukrainoje. Tad sienų uždarymas savotiškai veikia ir Ukrainos „vidines sienas“, kurios iš tikrųjų labai stereotipiškos. Pavyzdžiui, gyvenantys Užkarpatėje įsivaizduoja, kad likusi Ukrainos dalis nėra kelionėms pritaikyta, ir šiuo atžvilgiu į ją žiūri šiek tiek iš aukšto. Ką galima pamatyti, tarkime, Dnipropetrovsko krašte? Kas, be Dniepro upės, ten gali būti įdomaus?

Manau, dabartinė situacija Ukrainai suteikia naujų galimybių, bet yra ir didelis išbandymas. Ar vietinis verslas galės patenkinti atsiradusį vietinio turizmo poreikį? Praėjusią vasarą niekas tam nebuvo pasirengęs: nepaisant išaugusios paklausos, greitai paaiškėjo, kad atostogos prie Azovo jūros ar Odesos pajūryje kartais brangesnės už atostogas Graikijoje, nors siūlomų paslaugų kokybė žemesnė.

 

Užkarpatė yra Ukrainos regionas, išsiskiriantis geografiniu, kultūriniu, kalbiniu, kulinariniu ir daugeliu kitų aspektų. Kūriniuose dažnai pasitelki vietinę specifiką, kartais ji net tampa atspirties tašku. Šiuolaikinė Ukraina, nepaisydama daugybės vidinių prieštarų ir regioninių skirtumų, skelbiasi esanti unitarinė valstybė. Kas, tavo manymu, be politikos ir ekonominių klausimų, sieja Užkarpatės ir Slabadų krašto2 arba Galicijos ir Azovo pajūrio gyventojus?

Daug kas sieja, nors gyvenimo būdas, tradicijos, net virtuvė iš tiesų labai skiriasi. Kita vertus, gyvenimiška patirtis mus jungia ne tik su kitais Ukrainos regionais, bet ir su visomis posovietinėmis šalimis. Nors mums tai nepatinka, dažniausiai nenorime to pripažinti, bet mus iš tiesų geriausiai apibūdina tokios savybės kaip neatsakingas požiūris į darbą, nesivaldymas, ūkiškumo stoka.

Užkarpatė Ukrainos kontekste išsiskiria tuo, kad į šias žemes Sovietų Sąjunga atėjo vėliausiai. Skirtingai nei Galicijoje ir Bukovinoje, Užkarpatėje nebuvo vadinamųjų pirmųjų sovietų laikotarpio – 1939 m. kraštą okupavo Vengrija. Palyginus su kitų Ukrainos regionų gyventojais, užkarpatiečiai turėjo daug mažiau laiko priprasti prie sovietinės santvarkos. Net Užkarpatės statusas iki pat 1946 m. buvo neaiškus: iš pradžių regioną prijungė prie SSRS, paskui ilgai svarstyta, ką su juo toliau daryti. Buvo net minčių sukurti atskirą mažą respubliką, tokią kaip, pavyzdžiui, Moldova. Šį planą grindė prielaida, kad čia neva gyvena atskira slavų tauta – Karpatų rusėnai.

 

Net suformavus Užkarpatės sritį Ukrainos SSR sudėtyje, jos statusas ilgai buvo kitoks. Nors soviet­metis ir čia lėmė tam tikrą gyvenimo būdo degradaciją, skirtumų iki šiol esama. Kai pirmą kartą nuvykau į literatūrinius skaitymus Donbase, nustebino šio regiono privačių namų išvaizda ir būklė. Labai sena šiferio danga dengti stogai, susidėvėjusios, pasvirusios pašto dėžutės ant tvorų. Nesakau, kad Užkarpatėje tokių vaizdų neišvysi, tačiau vienas labai svarbus niuansas nurodo esminius mentaliteto skirtumus. Pašto dėžutės gali būti kreivai pakabintos arba nedažytos Užkarpatės daugiabučių laiptinėse, bet privačiuose namuose tokią netvarką vargu ar pamatysi, nes namų savininkams paprasčiausiai būtų gėda prieš kaimynus. Užkarpatėje svarbu, ką žmonės pasakys. Statant namą siekiama, kad jis būtų aukštesnis už kaimyno, tvoros – kalvystės meno kūriniai. Užkarpatiečiai nori pasipuikuoti prieš kaimynus savo sėkme: net tie, kurie čia negyvena, investuoja į sodybų išvaizdą. Rytuose to nėra, buitinės tarpusavio konkurencijos jausmas išnykęs. Donbase iš tiesų nustebino abejingumas privačios erdvės išvaizdai, estetikos stoka. Tai mus skiria. Tačiau vienija abejingumas ir estetikos stoka viešose erdvėse – šis požiūris vyrauja ir Užkarpatėje, ir, tarkim, Slabadų Ukrainoje.

 

Romanas „Karbidas“ – turbūt iki šiol populiariausias tavo kūrinys – neseniai išverstas į anglų kalbą, o romanas „Tavo žvilgsnis Čio Čio San“ praėjusių metų pabaigoje išleistas Skopjėje makedonų kalba. Ar istorija apie tolimai Užkarpatei būdingas realijas, tokias kaip kont­rabanda, Vengrijos ir Rumunijos pasienio artumas, gali būti suprantama užsienio skaitytojams?

„Karbido“ sėkmė man pačiam tebėra netikėta. Tai pasakojimas ne tik apie Užkarpatės kontrabandininkų mikropasaulį, bet ir apskritai apie šį visų pamirštą kraštą. Šis romanas – pirmasis, kurį rašydamas sau nekėliau didelių tikslų. „Karbidas“ buvo savotiškas būdas atsikratyti įkyrios užkarpatiškumo idėjos, kurią suformavo gyvenimiška patirtis. Jei nebūčiau parašęs romano apie Užkarpatę ir jos gyventojų mentalitetą, ši tema persekiotų ir toliau, būčiau ją plėtojęs visuose vėlesniuose kūriniuose. O romane „Tavo žvilgsnis Čio Čio San“ išdėsčiau tam tikrą pasaulėžiūrą, galbūt net filosofinę idėją, gilinausi į keršto temą. Į šį kūrinį žiūrėjau rimčiau, tekstą daug redagavau ieškodamas tinkamų sinonimų, ritmo, žodžių skambesio. Tačiau be didesnių pastangų parašytas „Karbidas“ tebėra populiaresnis, taip pat ir už Ukrainos ribų.

Istoriškai Užkarpatė visuomet buvo aplinkinių valstybių periferija ir neatliko jokio svarbaus vaidmens. Vengrijos karalystės sudėtyje tai buvo tolima, beveik jokios infrastruktūros neturinti kalnų provincija. Čekoslovakijos periodu šis kraštas tapo savotišku Laukinių Rytų sinonimu – čekų literatūroje iki šiol girdime šio požiūrio aidus. Panašiai vėliau į Užkarpatę buvo žvelgiama iš Kijevo perspektyvos, jau nekalbant apie Maskvos požiūrį. Tačiau dėl atsilikimo ir užmirštumo regionas išsaugojo unikalumą, autentišką gyvenimo būdą, papročius, ūkininkavimą.

 

Rašiau apie šį mažą pasaulį įsitikinęs, kad tai labai lokali tema, neįdomi ir nesuprantama gyvenantiems svetur. Tačiau romanas sulaukė didelio susidomėjimo, pavyzdžiui, Amerikoje. Kai lankiausi Los Andžele, mane tai labai nustebino. Žiūrint paviršutiniškai gali pasirodyti, kad štai atvyko kažkoks vyrukas iš kažin kokios pasaulio subinės, kad papasakotų apie tenykštį auksadančių nusikaltėlių ir kontrabandininkų pasaulį bei jų nešvarius darbelius. Kodėl Kalifornijos gyventojams tai turėtų rūpėti? Tačiau ši tema jiems artima ir gerai suprantama, nes patys gyvena netoli sienos su Meksika, kur kontrabanda – kasdienybė. Manau, taip yra visuose pasieniuose, skiriančiuose pragyvenimo ir kainų lygius. Kontrabanda kažkuo panaši į seksą – tai visuomet abipusis procesas. Nepaisant kriminalinio konteksto, būtent kontrabanda dabar yra tikroji Užkarpatės „eurointegracijos“ varomoji jėga žmonių lygmenyje. Nors du kontrabanda besiverčiančius žmones – ukrainietį And­rijų ir slovaką Janko – skiria tik 5 km, tačiau iš tiesų juos skiria didelė Europos Sąjungos siena. Kita vertus, ši didelė siena visai nekliudo dviejų žmonių darbui bei asmeniniams santykiams. Abipus sienos gyvenantys tiesia bendravimo tiltus be valstybinių paramos programų, kultūros festivalių ir pan. Šia pras­me kontrabandos vaidmuo gana pozityvus.

Antras pagal dydį Užkarpatės miestas Mukačevas garsėja Palanoko pilimi, kuri siejama su Lietuvos kunigaikščio Teodoro Karijotaičio vardu ir liudija, kaip toli siekė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtaka Karpatų regio­ne. Neseniai paskelbta apklausa parodė, kad šiandien Lietuvą ukrainiečiai laiko draugiškiausia jų tėvynei šalimi – draugiškesne net už Kanadą, JAV ar Lenkiją. Pats Vilniuje lankeisi pernai kovą, prieš pat sienų uždarymą. Kas, tavo manymu, lemia tokį teigiamą ukrainiečių požiūrį į tolimą ir mažą Baltijos šalį?

Pradėsiu nuo Užkarpatei būdingo požiūrio. Mūsų miestuose yra senų, prieš 300–400 metų statytų bažnyčių, akmenimis grįstų gatvių, išlikusi viduramžiška planavimo struktūra – panašiai kaip Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Dėl to nuo sovietmečio jaučiami stiprūs sentimentai Baltijos šalims. Šis bendrumo jausmas grindžiamas ir tuo, kad Baltijos šalys SSRS kontekste buvo laikomos europietiškiausiomis. Aš gimiau Rygoje, nes mano seneliai norėjo, kad mama įgytų europietišką išsilavinimą, ir išsiuntė ją mokytis medicinos į Latviją. Taigi šis sovietmečiu susiformavęs ryšys stip­rus iki šiol. Įdomus nesenas pavyzdys: pernai lapkritį buvo surengtas forumas „Re:Open Zakarpattia“, tarp prelegentų buvo ir Andrius Kubilius. Daugelį nustebino, kad savo kalboje jis paminėjo Užkarpatės vyną ir slidinėjimo kurortus. Ukrainoje mūsų kraštas dažniausiai nesiejamas nei su vyndaryste, nei su slidinėjimu, nes, žvelgiant iš likusios šalies dalies perspektyvos, esame už Karpatų, nors didžiąją srities dalį iš tiesų užima kalnai, o slėniuose auga vynuogynai. Tarp ukrainiečių populiarus klaidingas įsitikinimas, kad Karpatai baigiasi ties mūsų srities riba – pasirodo, lietuvis taip nemano.


Užhorodas. Nikodemo Szczygłowskio nuotraukos

Pozityvus požiūris į Lietuvą, be abejo, susijęs ir su palaikymu bei parama, kurią Lietuva teikė Ukrainai per Orumo revoliuciją ir tebeteikia iki šiol. Šis palaikymas neapsiriboja finansine parama – Lietuva iš tiesų geriau už kitus supranta mūsų problemas ir grėsmes. Be to, Lietuvos pagalba neturi kokių nors kitų poteksčių. Pavyzdžiui, kalbant apie LDK niekada negirdėjome svarstymų apie „lietuvių žemes“ mūsų teritorijoje. Tarkime, Lenkijoje dirba daug daugiau ukrainiečių nei Lietuvoje, daug daugiau ukrainiečių supranta lenkų kalbą ir kultūrą, yra lankęsi Lenkijoje. Bet dėl istorinių įvykių ir ypač dėl menkinančio Lenkijos požiūrio, ukrainiečiams sunku pajusti brolišką ryšį su Lenkija. Ir nors tikrai esame labai dėkingi, kad Lenkija per Orumo revoliuciją buvo Ukrainos advokatė Europoje, daugiau teigiamų emocijų mums kelia Lietuva. Tai labai svarbu. Tai, kad Ukrainoje žmonės pradėjo domėtis LDK ir Abiejų Tautų Respublikos istorija bei paveldu, liudija apie Ukrainos kultūrinį sugrįžimą į Europą.

1 Hetmanatas (ukr. Hetmanščina) – populiarus Zaporožės kazokų XVII a. viduryje įkurtos valstybės, gyvavusios iki XVIII a. antrosios pusės, pavadinimas. Hluchivas – viena paskutinių Hetmanato sostinių.

2 Slabadų Ukraina, arba Slobožanščina, – istorinis, etnografinis ir kultūrinis regionas šiaurės rytų Ukrainoje, pagrindinis krašto miestas yra Charkivas.

Коментарі:

Всі права захищено 2012 © lyubka.net.ua